1Viena negyva musė gali sugadinti visą kvapųjį aliejų! Maža kvailystė nusveria išmintį ir pagarbą.
2Išmintingo žmogaus širdis veda jį į dešinę, kvailojo – į kairę. 3Kvailasis ir kelyje būdamas stokoja nuovokos, nes skelbia visiems be išimties, kad jis kvailas.
4Jei kiltų ant tavęs valdovo pyktis, nepasitrauk iš savo vietos, nes pykčiui aprimus atleidžiamos didelės kaltės.
5Mačiau po saule kitą blogį tarsi klaidą, kylančią iš paties valdovo: 6kvailybė iškelta į daugelį aukštų vietų, o turtingieji turi sėdėti ant žemų krėslų. 7Mačiau raitų vergų ir pėsčiomis einančių didžiūnų, tarsi jie būtų vergai.
8Kas kasa duobę, tas įpuls į ją;
kas ardo akmeninę tvorą, tą įgels gyvatė.
9Kas skaldo akmenis, tą jie sužeis;
kas kerta medžius, tam jie sukels pavojų.
10Jei kirvis būtų atšipęs ir žmogus prieš tai jo nepagaląstų,
reikėtų įtempti jėgas. Sėkmingiau – pasinaudoti išmintimi.
11Jei gyvatė įgelia, kol dar nebuvo apkerėta,
tai jokios naudos kerėtojui.
12Išmintingo žmogaus žodžiai jam laimi palankumą,
o ką kvailasis sako, tai jį pražudo;
13jo žodžiai prasideda nesąmone,
o šneka baigiasi visiška kvailyste.
14Kvailasis tiesiog daugina žodžius!
Nė vienas nežino, ką atneš ateitis;
kas gali kam nors pasakyti, kas įvyks po jo?
15Kvailojo triūsas taip jį nuvargina,
kad jis net nebežino, kaip nueiti į miestą.
Patarimai
16Vargas tau, šalie, kurios karalius jaunuolis
ir kurios didžiūnai pradeda puotauti ryto metą!
17Laiminga tu, šalie, kurios karalius iš kilmingųjų
ir kurios didžiūnai puotauja tinkamu laiku,
santūriai, o ne kaip girtuokliai!
18Dėl tingumo įlinksta sijos,
dėl tingių rankų prilaša į trobą.
19Puota keliama pramogai,
vynas daro gyvenimą linksmesnį,
ir pinigai viskam naudingi.
20Net tarp savo artimųjų neniekink karaliaus,
net savo miegamajame nekeik turtuolio,
nes padangių paukščiai gali nunešti tavo balsą,
sparnuotis gali pasakyti, ką tu sakei.
